Istorinės asmenybės
ŽINOTINI MEISTRAI
Mestre Bimba
Manuel dos Reis Machados (1899 lapkričio 23d. – 1974 vasario 5d.), Capoeira Regional stiliaus kūrėjas, pirmosios oficialios capoeiros akademijos steigėjas, kuriam viso pasaulio capoeiristai dėkingi už šio kovos meno legalizavimą ir pripažinimą; žmogus, kurio vardas simbolizuoja capoeiros progresą, naujos epochos pradžią. Manuel dos Reis Machados gimė Salvadore (Bahijos sostinėje). Tėvai – Luís Cândido Machado ir Maria Martinha do Bonfim.
Savo apelido kuris šiais laikais tapo naujos capoeiros eros simboliu, Manuel gavo dar kūdikystėje. Tai buvo rezultatas lažybų įvykusių tarp jo motinos ir pribuvėjos. Maria Martinha buvo įsitikinusi, jog pagimdys mergaitę, o pribuvėja teigė kad gims berniukas. Gimus kūdikiui, pirmoji nuskambėjusi frazė, pranešanti apie vaiko lytį, buvo „Olha bimbinha dele!“ (Pasižiūrėkit į jo „pimpaliuką“). Iš čia ir atsirado tokia originali pravardė.
Capoeira (Capoeira de Angola, kuri tuo metu dar taip nebuvo vadinama) pradėjo užsiiminėti sulaukęs 12 metų, treniruojamas Mestre Bentinho. Prieš tai, kovos meno pagrindus įgijo treniruodamasis Batuque su tėvu, kuris buvo vienas žinomiausių savo kartos batuqueirų. Šios žinios, kurias Mestre Bimba įgijo iš savo tėvo, turėjo didelės įtakos jo, kaip capoeiristo formavimuisi, o vėliau ir Regional stiliaus formavimui.
Žinotina tai, kad daugiau nei 10 metų Mestre Bimba mokino tos Capoeiros, kuri vėliau pavadinta Capoeira Angola. Vėliau pagrindiniu jo, kaip capoeiros meistro išsikeltu uždaviniu tapo, savitos capoeiros formos vystymas, sisteminimas ir populiarinimas visoje Brazilijoje, siekiant paversti šį „žaidimą“ sisteminga, tam tikromis taisyklėmis apibrėžta, fizinio, protinio bei kultūrinio lavinimo forma, nenutolstant nuo kovinės capoeiros prigimties.
Šių pastangų rezultatas – pirmosios legalios capoeiros akademijos įsteigimas (akademija buvo įsteigta 1932m., capoeirai dar esant oficialiai uždrausta). Toks įvykis paskatino masišką sujudimą tarp capoeiros meistrų, siekusių „legalizuoti“ savo mokyklas.
Taigi, Mestre Bimba dėka, po jo prezidentui Getúlio Vargas ir kitiems „aukštiems“ asmenims surengtos viešos Capoeiros demonstracijos, galutinai įrodžiusios, jog Capoeira gali būti ne tik gatvės gaujų smurto įrankiu, bet ir sistemingu, nuosekliu, disciplinuotai dėstomu, estetiškai gražiu, nekeliančiu grėsmės visuomenei kovos menu, 1930-aisiais (tiksli data skirtinguose šaltiniuose pateikiama skirtinga, dažniausiai minimi 1937-ti metai), ji buvo viešai pripažinta teisėta sporto šaka bei itin svarbia viešosios Brazilijos kultūros dalimi.
Apie meistro sukurtus berimbau ritmus plačiau skaitykite čia.
Meistro Bimbos mokiniai iki šiol tebekuriantys capoeiros istoriją: Mestre Acordeon (UCA), Mestre Pinatti, Mestre Suassuna (Cordão De Ouro), Mestre Itapoã (GINGA Associação De Capoeira), Mestre Deputado, Mestre Nenéu (Mestre Bimba sūnus, Filhos de Bimba), Mestre Camisa (Abadá Capoeira steigėjas) ir kt.
Mestre Museu
Jamil Raimundo (gimęs 1965 lapkričio 11d. Belo Horizonte mieste, Minas Gerais valstijos sostinėje), dabar žinomas, kaip Mestre Museu, savo “Capoeiros kelią” pradėjo 1978 metais, kaip Toninho Bocco gatvės capoeiristas, kur treniruodavosi futbolo aikštelėje ir “Baleia” ligoninės kiemo pievelėje. 1979 metais ten jis susipažino su nauju bičiuliu kchuco (Reinaldo de Oliveira), šiandien žinomu, kaip Mestre Rei, ir, kaip pats sako, turėjo garbės būti jo pirmuoju mokiniu. Kartu jei pradėjo treniruotis Mestre Rei namų kieme. Mestre Museu mokėsi Capoeiros meno iš Mestre Reinaldo nuo 1979 iki 1992 metų. Tuomet Mestre Rei apsisprendė integruotis į “Grupo do Rio de Janeiro”. Tuomet ir prasidėjo “Artes Das Gerais” Capoeiros šeimos istorija.
1995 metais už didelius nuopelnus Capoeirai, didžiulį indelį į jos populiarinimą bei už socialinių projektų (tokių kaip nemokama Capoeiros programa vaikams iš skurdžių šeimų) rengimą Jamil Raimundo buvo oficialiai pripažintas Mestre (aukščiausias capoeiristo lygmuo). Nuėjęs ilga kelią, kaip capoeiristas ir kaip “socialinis veikėjas”, šiuo metu mestre Museu yra tarptautinės brazilų capoeiros mokyklos “FICAG” prezidentas bei capoeiros pasaulyje labai gerbiamas asmuo.
Mestre Pastinha
Vicente Ferreira Pastinha (1889 balandžio 5d. – 1981 lapkričio 13d.), Jose Senor Pastinha ir Dona Maria Eugenia Ferreira sūnus, gimęs Salvadore (Bahijos valstijos sostinėje), visuomet sakydavo, kad išmoko capoeiros ne mokykloje, o „nusišypsojus sėkmei“. Iš tiesų, toji „sėkmė“ vos 10 metų sulaukusį Vincente aplanke, kai jis susipažino su „senu afrikiečiu“ Mestre Bentido, kuris pamatęs trapų, nediduką berniuką peštynėse „gaunantį į kailį“ nuo kiek vyresnio, stambesnio ir gerokai stipresnio „varžovo“, pasiūlė jam padėti išmokti apsiginti nuo skriaudiko. Mestre Bentido tapo Pastinhos mokytoju ir suteikė jam visus reikalingus capoeiros pagrindus. Jį skriaudusiam berniukui, Vincente atkeršijo panaudojęs vienintelį spyrį, kurį tuo metu buvo spėjęs įvaldyti, o po šios dvikovos buvęs varžovas netgi pasiūlė Pastinhai savo draugystę.
Taigi, vienas žymiausių istorijoje capoeiros meistrų pradėjo savo capoeiros kelią, vedinas paprasto tikslo – išmokti muštis. Tačiau capoeira netrukus ėmė jam reikšti gerokai daugiau, nei tiesiog savigynos būdą. Ilgainiui, Pastinha tapo ne tik puikiai techniškai valdančiu šio „žaidimo“ subtilybes kovotoju, ne tik Afrobraziliškos kultūros bei istorijos puoselėtoju, tačiau taip pat jis pagarsėjo, kaip didis „capoeiros filosofas, mąstytojas, stengęsis mokyti capoeiros sistemingai, atrasti ir apibrėžti joje egzistuojančius dėsnius, taisykles…
Pasak šio meistro išugdytų mokinių, Vicente Ferreira Pastinha buvo iš tiesų įkvepianti asmenybė – ypatingai talentingas mokytojas, gilios sielos ir skvarbaus proto žmogus, turėjęs neeilinį gebėjimą bendrauti su žmonėmis bei itin įtaigiai perduoti savo žinias kitiems. Jis visuomet pabrėžė ne tik fizinį, bet ir intelektualų capoeiros žaidimo aspektą. Skatino imtis capoeiros ne tik kaip fizinės veiklos, bet taip pat lavinti protą bei sielą, gilintis, analizuoti, studijuoti žaidimą. Pabrėžė artistiškumo, kūrybingumo, išradingumo, originalaus mąstymo svarbą capoeiroje.
Iki šių laikų Mestre Pastinha yra viena svarbiausių asmenybių capoeiros istorijoje. Jo vardas asocijuojamas su nauju etapu Capoeira Angola istorijoje, jos atsinaujinimu. Nenuostabu, nes būtent jis 1942 metais įkūrė pirmąją oficialią, Brazilijos valdžios įteisintą Capoeira de Angola akademiją, pavadintą „Centro Esportivo de Capoeira Angola“ („Capoeira Angola sporto centras“), sutrumpintai – CECA.
1966 metais Mestre Pastinha su Brazilijos atstovų delegacija dalyvavo „Pirmajame tarptautiniame „Juodųjų“ menų festivalyje“, vykusiame Senegalo sostinėje Dakare.
Ne vieno capoeiros meistro, taip pat ir kultūrologų bei istorikų nuomone, greičiausiai būtent šiam didžiam žmogui turime būti dėkingi už tai, kad tikrasis, tradicinis Angolos žaidimas – pirminė vergų išrasto kovos meno forma, išliko iki šių laikų. Jis be abejonės buvo nusipelnęs tokios capoeiros filosofijos ir tradicijos saugotojas, puoselėtojas, skleidėjas. „Pastinha sakydavo: „Aš praktikuoju teisingą Capoeira Angola ir mano mokykloje jie mokosi būti nuoširdžiais ir teisingais. Toks yra Angolos įstatymas, kurį aš paveldėjau iš savo senelio. Tai lojalumo įstatymas. Tokio Capoeira de Angola, kurios išmokau, čia, savo mokykloje, aš nepakeičiau. Mokymosi procese mano mokiniai mokosi, jie sužino apie viską. Jie žino, kad capoeira – tai kova, tai gudravimas. Mes turime sugebėti išlikti ramūs – Capoeira nėra „atakuojantis“, agresyvus kovos menas. Capoeira laukia…“
Mestre Pastinha išugdė tokius capoeiros istorijai nusipelniusius mestres, kaip João Pequeno, João Grande, Boca Rica, Aberrê, Curió ir kt..
Mestre Reinaldo (Mestre Rei)
Reinaldo de Oliveira, capoeiros pasaulyje yra plačiai pažįstamas, kaip Mestre Rei, grupės “Morro de Santana” (pirmosios capoeiros grupės Belo Horizonte mieste, įsteigtos 1981 metais) įkūrėjas. Capoeira užsiiminėti pradėjo Bairro Alto Vera Cruz, po kurio laiko susipažino su Mestre Jacare, kuris Mestre Rei ir padėjo įgyti gilias capoeiros žinias. Laikui bėgant Mestre Rei daugelį mokino savo meno. Šiandien egzistuoja daugybė capoeiros mokyklų, kurių meistrai, profesoriai ir kiti aukšto lygio atstovai yra mokęsi pas Mestre Rei. O pats Mestre Reinaldo po ilgų „Capoeiros kelionių“ šį pavasarį (2008m.) prisijungė prie savo mokinio Mestre Museu vadovaujamos FICAG mokyklos.
Mestre Waldemar (Waldemar da Liberdade / Waldemar do Pero Vaz)
Waldemar Rodrigues da Paixão (1916 – 1990), Taip pat žinomas kaip Waldemar da Liberdade arba Waldemar do Pero Vaz (pagal pavadinimus apskrities ir gatvės, kur jis platino savąją capoeirą) į capoeiros istoriją įrašytas ne tik, kaip vienas reikšmingiausių, gerbiamiausių Capoeira Angola meistrų, bet taip pat, kaip vienas žįmiausių puikių berimbau gamintojų. Capoeiristui turėti retą laimę pagroti capoeiros dainose apdainuotu mestrės Waldemaro gamintu berimbau, tolygu garbei smuikininkui rankose laikyti Stradivari’o smuiką. Nenuostabu, jog pats mestre prisimenamas taip pat ir kaip fenomenalaus talento muzikantas. Tie kas turėjo galimybę išgirsti jį grojant berimbau pasakoja, jog šioje srityje Waldemarui nebuvo lygių.
Gimęs Ilha de Maré (Bahijos valstijoje), Savo capoeiros kelią jis pradėjo ganėtinai vėlai (ypač lyginant su kitais meistrais) – 1936 metais, jau sulaukęs 20-ies metų, mokomas Canário Pardo, Peripiri, Talabi, Siri-de-Mangue ir Ricardo de Ilha de Maré. Jau 1940 metais Waldemaras pradėjo mokyti capoeiros. Netrukus po to, kaip Estrada da Liberdade (Laisvės gatvėje) jis įkūrė savo „baraką“, kur rengdavo atviras rodas, ši vieta tapo vienu iš svarbiausių Bahijos capoeiristų susitikimo taškų. „Waldemaro barakas“ įejo į istorija kartu su Alto de Amaralina, kur savo rodas sekmadieniais organizuodavo Mestre Bimba, Largo do Pelourinho, kur vyko Mestre Pastinhos rodos ir Chame-Chame, kur buvo rengiamos nemažiau pagarsėjusios Mestres Kobrinha Verde rodos.
Mestres Waldemaro mokymo metodika ypatinga buvo tuo, kad jis mokino capoeiros rodose. Taip pat vesdavo tokias treniruotes, kur jo mokiniai žaisdavo, o jis duodavo „signalus“, kada turi būti atliekami vieni ar kiti elementai. Mestrei visada buvo svarbios senosios Capoeira de Angola tradicijos, senoji dvasia.
Mestre prisimenamas, kaip ypatingu nuoširdumu, jautrumu, emocionalumu pasižymėjusi, aistringa asmenybė. Įdomus sutapimas, kad jo paties pavardė labai atspindėjo jo charakterį („da Paixau“ reiškia aistringas, aistros).
Mestre Waldemar mirė sulaukęs senatvės, 1990-ais metais, Salvadore, nuo gan ilgai jį kankinusios Parkinsono ligos.
Mestre Canjiquinha
Washington Bruno da Silva (1925-1994), kilęs iš Salvadoro (Bahijos sostinės) Mestre Aberrê mokinys, aktyvus Afro-braziliškosios kultūros puoselėtojas, savo kartos kontekste vienas aktyviausiai platinusių capoeiros meną visoje šalyje, filmavęsis įvairiausiuose filmuose ir laidose, siekdamas kuo didesnę auditoriją supažindinti su capoeira, kaip viena reikšmingiausių Afro–braziliškosios kultūros vertybių. Nemažai autorių šį meistrą vadina puikiu šoumenu, akcentuoja jo ekspresyvumą, sugebėjimą betarpiškai bendrauti su įvairiausia auditorija, sudominti įvairiausius žmones. Šis meistras taip pat žinomas ir gerbiamas, kaip „atradėjas“, sukūręs tokius naujus, originalius berimbau ritmus ir žaidimo specifikacijas, kaip Muzenza, Samango, Samba de Angola. Apie ritmus plačiau skaitykite čia
KITOS CAPOEIROS ISTORIJAI REIKŠMINGOS ASMENYBĖS
Besouro Mangangá
Manoel Henrique Pereira (gimęs Santo Amaro, BA, 1895 – miręs 1924), labiau žinomas, kaip Besouro Mangangá, Besouro Cordão de Ouro, Besouro Preto, arba tiesiog Besouro, yra tikra istorinė asmenybė, tačiau apipinta tiek legendomis, kad iš tiesų sunku suprast, kas jo istorijoje tikra, o kas mitai. Pravardė Besouro išvertus reikštų Vabalas. Legendos byloja, jog šis legendinis capoeiristas, ne tik buvo visiškai nepagaunamas bei nenugalimas, tačiau dar mokėjo ir skraidyti ir buvo saugomas kerų, todėl neįmanoma buvo jo sužeisti, nei nužudyti. Tačiau, kaip ir kiekvienas „superherojus“, Besouro turėjo savąjį „kriptonitą“ – Tucum (arba Ticum) palmės medieną, iš kurios pagamintu durklu, pasak legendos, galiausiai ir buvo nugalėtas.
2009 metais apie šią legendą buvo sukurtas įspūdingas vaidybinis filmas „Besouro“ (lt. „Vabalas“), kurį galima buvo išvysti ir Lietuvos kinoteatruose bei televizijos ekranuose. O Brazilijos teatruose galima pamatyti nuostabų, ne vieną apdovanojimą pelniusį muzikinį spektaklį „Besouro Cordão de Ouro“
Ne nuostabu, jog šis veikėjas gausiai apdainuojamas Capoeiros dainose. Taip pat jo legenda įkvėpė ir vienos didžiausių ir seniausių pasaulyje Capoeiros mokyklų CDO (Cordão de Ouro) pavadinimą.
Zumbi dos Palmades
Zumbi (1655 – 1695 lapkričio 20), Paskutinysis Palmares sukilėlių vadas, gerbiamas kaip į atviresnę kovą su vergvaldžiais stojęs sukilėlių karo vadas, yra ne tik kone garsiausia afro-braziliškosios istorijos asmenybė. Jis taip pat iki šių dienų apdainuojamas Capoeiros (ir ne tik capoeiros) dainose, kaip drąsaus, ryžtingo, gudraus ir išmintingo kovotojo etalonas… Tačiau, kita vertus, tai yra gan prieštaringai vertinama, ir pasak kaikurių šaltinių nepelnytai liaupsinama, istorinė asmenybė, nes agzistuoja nuomonė (greičiausiai turinti faktinį pagrindimą), jog jis buvęs gan tironiškos prigimties ir net pats laikęs vergų. Nepaisant to Brazilijoje jo garbei pastatytas ne vienas paminklas. O jo mirties metinių diena Brazilijoje tapo nacionaline juodaodžių teisių ginimo švente, vienu metu tiesiog vadinta Zumbi dos Palmare diena, vėliau pervadinta „Juodaodžiu sąmoningumo diena“.
Nors žodyne rastumėt žodžio Zumbi vertimą į zombis, tikimybė, kad Zumbi vardo kilmė turi ką nors bendro su šia reikšme yra beveik nulinė. Šiuo atveju kilmės reiktų ieškoti afrikietiškose kalbose ar jų mišiniuose su portugalų k.
Zumbi Brazilijos istorijoje (anglų kalba):
Dona Maria do Camboatá
Tai dar vienas dažnai Capoeiros dainų tekstuose sutinkamas vardas. Tikrasis legendomis apipintos brazilų didvyrės vardas – Maria Quitéria de Jesus. Pasak šaltinių, ši pagarsėjusi kovotoja gimė 1792-ųjų liepos 27 dieną, Cachoeiroje, Bahijos valstijoje, mirė – Salvadore, Bahijos valstijoje 1853-ųjų rugpjūčio 21 d. Šiaip jau viskas, kas susiję su šios moters gyvenimo istorija, kupina prieštaravimų, įskaitant tikslią jo gimimo vietą.
Nors ji gimė kilmingoje šeimoje, sakoma, jog ji daug bendravo su juodaodžiais, kas tais laikais buvo gan neįprasta, taip pat turėjo nemažai vyriškais laikytų pomėgiu. Taip pat, nuo mažens mėgo viską, kas susiję su afro-braziliškaja kultūra, tame tarpe ir capoeirą. Ji buvo pagarsėjusi to meto rodų dalyvė. O šiais laikais capoeiros dainos apie ją, dažnai dainuojamos, kaip visų moterų capoeirisčių pagerbimo simbolis.
Teigiama, jog ji buvo pirmoji moteris tarnavusi Brazilijos kariuomenėje. Tiesa, tai jai pavyko įgyvendinti tik apsimetus vyru. Ji kartu su Maria Filipa de Oliveira (mirė 1873 m.) ir seserimi Joana Angélica (1761–1822) yra žinomos kaip trys Bahijos moterys kovojusios rezistenciniame kare už Brazilijos Nepriklausomybės nuo portugalų.
Lampião
„Kapitonas“ Virgulino Ferreira da Silva, geriau žinomas kaip Lampião, gimęs 1897-ųjų birželio 7 dieną, dar viena kontraversiška istorinė asmenybė, dažnai minima capoeiros dainų tekstuose. Lampião buvo kogero sėkmingiausias dvidešimtojo amžiaus tradicinių banditų vadas. Banditizmas, būdingas Brazilijos šiaurės rytams, buvo vadinamas Cangaço. Cangaço atsirado 19 amžiaus pabaigoje, tačiau buvo ypač paplitęs XX amžiaus trečiajame ir trečiajame dešimtmečiuose. Lampião vadovavo grupei iki 100 cangaceiros, kuri retkarčiais užimdavo mažus miestelius ir įvykdė daugybe neįtikėtinai sėkmingų išpuolių prieš sukarintą policiją. Lampião žygdarbiai ir reputacija pavertė jį liaudies didvyriu, brazilišku Jesse Jameso ar Pancho Villa atitikmeniu. Kartais jis net vadinamas su Braziliškuoju Robinu Hoodu.
Nepaisant žiaurių poelgių istorijos, pakako jo neabejotinos drąsos, daugybės nelygių kovų su sunkumais, retkarčiais gailestingumo ir labdaros aktų, jo įprastinio pamaldumo ir apgalvoto viešumo, kad Lampião įeitų į Brazilijos liaudies istoriją kaip didvyris.
1957 m. buvo įrašytos dainos, susijusios su Lampião gauja, kaip „Cantigas de Lampião“.
Joan Baez įrašė „Mulher Rendeira“ versiją, pervadintą „O Cangaceiro“, savo albume Joan Baez/5, išleistame 1964 m. Dainų tekstai tiesiogiai susiję su Lampião.
Lampião ir Marijos Bonitos istorija, kurioje persipynė visi dramos, aistros ir smurto elementai, būdingi „Laukinių Vakarų“ istorijoms, tapo daugybės liaudies istorijų, knygų, komiksų knygelių, dainų, filmų ir daugybės televizijos muilo operų tema.
Capoeiros kultūroje jo liaudies herojaus statusas pagerbiamasir apdainuojamas dainose, net ir vienoje populiariausių capoeiros quadrų „Sim e Não“ yra kelios eilutės apie Lampião. O ladainhoje „Lampião e o Capoeira“ pasakojama menamo nesėkmingo Lampião susidūrimo su kitu tautos didvyriu Besouro Mangangá istorija. Tiksliau, apie tariamą pastarojo pergalę prieš Lampião dvikovoje, pasiektą neprilygstamų Besouro capoeiros įgūdžių dėka.
Šis veikėjas buvo paminėtas ir itin garsios brazilų metalo grupės Sepultura dainos „Ratamahatta“ žodžiuose iš jų be ne populiariausio albumo „Roots“. Klasikinėje muzikoje kompozitorius Caio Facó parašė kūrinį (Cangaceiros e Fanaticos, styginių kvartetui), įkvėptą Cangaço temos.