Capoeiros dainų rūšys

Didelė dalis Capoeiros dainų tai iš lūpų į lūpas per kartas atkeliavęs folkloras, todėl nekeista, kad esama skirtingų tos pačios dainos versijų, labai panašių dainų, dainų su vienoda melodija ir pan.. Tačiau yra ir autorinių kūrinių – dainų, kurių autoriai tiksliai žinomi. Šios dainos dažnai labiau išsiskiria, nes kiekvienas autorius stengiasi būti kuo originalesnis. Be to, naujose dainose atsiranda ir naujesnių temų.

Capoeiros dainų tematika ganėtinai įvairi. Esama visiškai simbolinių dainų, kurių tekstai iš pažiūros tarsi nieko nereiškia, tačiau pasigilinus į jų kilmę paaiškėja, kad tam tikrą prasmę jos vis gi turi. Yra buitinės tematikos dainų, kuriose pasakojama apie kasdienes situacijas, nutikdavusias vergams. Nemaža dalis dainų tekstų pasakoja apie Capoeira, jos atsiradimą, vystymąsi, reikšmę, legendines asmenybes ar tiesiog situacijas nutinkančias rodoje. Dažnai dainų tekstai tiesiogine ar perkeltine prasme diktuoja elgesio rodoje taisykles, palaiko žaidėjų kovinę dvasią ar atvirkščiai skatina juos nurimti ir elgtis draugiškiau.

Šiais laikais atsirado ir naujas tematinis žanras – Capoeiros mokyklų himnai, tam tikra prasme “reklaminės dainos”. Tai tokios dainos, kuriose pasakojama apie tam tikros Capoeiros mokyklos istoriją, privalumus ir t.t.

Skiriama keliatas Capoeiros dainų rūšių:

LADAINHAS – tai ilgos dainos, kurias dainuoja solistas tradiciškai pačioje rodos pradžioje. Šių dainų tematika labai įvairi, tačiau dažniausiai čia pasakojama kokia nors istorija. Tai gali būti muzikali Capoeiros teorijos dėstymo forma, pačios Capoeiros istorijos interpretacijos, gali būti legendos ar pamokančios istorijos, vienaip ar kitaip susijusios su Capoeira, taip pat, pasakojimai apie įžymius Capoeiros istorijai svarbius asmenis, įmanomos ir labiau suasmenintos improvizacijos, kai Mestre dainuodamas pasakoja apie savo gyvenimą, jausmus, tai, kas būtent jam yra Capoeira ir t.t.. Muzikine prasme ladainha, nėra labai paprastas kūrinys, tačiau daugumos ladainhų melodija labai mažai tesiskiria. Tai tarsi muzikinis modelis, ir kiek nuo šio modelio nukrypstama, kiek konkrečiai ladainhai suteikiama savitumo, muzikinio išskirtinumo, charakterio, dažnu atveju priklauso tik nuo atlikėjo talento. Gerokai dažniau ladainhos dainuojamos Capoeira de Angola rodose. Pagal Capoeiros etiketą, dažniausiai, kol nebaigiama dainuoti ladainha, nepradedamos kovos rodoje. Neretai, kol dainuojama ladainha, nepradedama groti visais baterios instrumentais. Tokiais atvejais, visi instrumentai įstoja tuomet, kai pradedama dainuoti louvação. Išvertus iš portugalų kalbos, žodis “ladainha” (tariama – ladainja) reiškia litanija (panašu į litanijas, kurias per pamaldas bažnyčioje skaito kunigas). Esama netradicinių ir netradicinių jų naudojimo būdų (pvz., kai ladainha dainuojama ne rodos pradžioj ar ji būna nestandartinės struktūros ir pan.)

LOUVAÇÃO (dažnai dar vadinamos SAUDAÇÃO) – tai eilutės, kurias solistas dainuoja iš karto po standartinės ladainhos (po kai kuriu ladainhų louvação nedainuojama). Kiek viena solisto sudainuota eilute kiek kitokia melodija atkartoja choras, kiekvienos eilutes pabaigoje pridedant žodį “camara”. Pvz.:

Iê, viva meu Deus (Iê, tegyvuoja mano Dievas)

Iê, viva meu Deus, camará

Iê, viva meu Mestre (Iê, tegyvuoja mano Mestre)

Iê, viva meu Mestre, camará

Iê, quem me ensinou… (Iê, kuris mane iškokė…)

Iê, quem me ensinou, camará

Iê, a Capoeira (Iê, Capoeiros)

Iê, a capoeira, camará

“Louvação” – reiškia garbinimas, šlovinimas, sveikinimas, šventimas. Pavadinimas atspindi ir paskirtį. Šios eilutes skirtos pašlovinti bei padėkoti Dievui, meistrui, pasidžiaugti tuo ką turi ir panašiai. Kiekviena ladainha dainuojama gali būti su tradiciškai būtent jai priklausančiomis louvação eilutėmis. Taigi, ir šalia šitame sąraše pateiktų ladainhų pateiktos prie jų tradiciškai dažniau dainuojamos louvação eilutės. Bet čia jokiu būdu nėra konstanta! Solistas turi “teise” improvizuot – kaitaliot eilutes vietomis ar netgi kurt naujas.

CHULAS – labai prieštaringa sąvoka, turinti ne vieną, ir net ne du aiškinimo variantus. Dažnai ši sąvoka naudojama apibūdinti aukščiau aprašytas louvação eilutes. Tačiau, iš kur atsirado ir kodėl taip prigijo tokia tradicija, nelabai aišku…

Tradiciškai Bahijos valstijoje chulomis vadinamos tokios Samba de Roda dainos, kurios pagal savo rimavimo ir kompozicijos modelį, paskirtį ir tematiką, gerokai skiriasi nuo Samba de Roda corridų. Chulų rimavimo modelis toks pat, kaip ir quadrų – pagrįstas ketureilio principu.

O štai pasak “FICAG” prezidento Mestre Museu ir dar kai kurių šaltinių, chula – yra labai senas, šiais laikais retai bevartojamas capoeiros dainų žanras, dažniausiai visiškai improvizacinio pobūdžio (t.y. – daina dažnai kuriama solisto tiesiog jau ja atliekant, dainavimo proceso metu)… Taigi, šiuo atveju apibrėžimas yra maždaug toks: chula – tai trumpa, dažnai momentinio, laikino aktualumo tematikos daina, paprastai improvizacinio pobūdžio, atliekanti prisistatymo, pristatymo, supažindinimo ar įžangos funkciją. Tai gali būti įžanga į po jos sekantį kūtinį – ladainhą ar corridą. Gali būti, kad louvação eilutės pradėtos vadinti chulomis dėl to, jog chulose taip pat neretai pasitaiko panašaus turinio tekstai. T.y. – solistas, dainuodamas chula ir tokiu būdu prisistatydamas, gali atiduoti duoklę savo mokytojams, Mestrei, Dievui, gimtajam ar dabartiniam gyvenamam miestui, valstijai, šeimai ir panašiai. Tačiau tai tik viena iš tematinių pakraipų. Chuloje gali būti dainuojama ir apie kažkokią dabartinę, konkrečią situaciją solisto gyvenime, apie jo požiūrį į vieną ar kitą gyvenimišką klausimą, jo charakterį, capoeiristo gabumus, taip pat gali būti pristatomas į rodą atvykęs svečias, kreipiamasi į svečią, pristatant jam grupę, perspėjant jį, kad jei turi kokių negerų ketinimų, tai jam už nederamą elgesį bus atlyginta ir taip toliau.

Pats žodis “chula” (tariama – šiūla) kildinamas iš žodžio “chulo”, reiškiančio vulgarus, paprastas, prastas, prasčiokiškas, kaimietiškas, netašytas, liaudiškas ir pan.

CORRIDOS – muzikine prasme nesudėtingos Capoeiros dainos, dažniausiai dainuojamos visos rodos metu, išskyrus tuos atvejus, kai berimbau groja tam tikrus specifinius ritmus (tokius, kaip Iuna, Cavalaria ir t.t.), kuriu metu dainuoti nepriimta. Rodoje dažniausiai žaidžiama (kovojama) būtent skambant corridoms arba quadroms. Corridos yra itin populiarios, nes jos dažnai būna vienos į kitas panašios, turi nedaug teksto, todėl jas itin lengva išmokt. Pvz.:

Onde vai Caiman , caiman, caiman?

Onde vai caiman?

Pra ilha de maré

Onde vai caiman?

Vai jogar a capoeira

Onde vai caiman?

Na lagoa do abaeté

Onde vai caiman?

...

----

Adeus adeus

Boa viagem

Eu vou m’imbora

Boa viagem

Eu vou com Deus

Boa viagem

E Nossa Senhora

Boa viagem…

Tokios daina visiškai neturi trukmės ribų, o tai reiškia, kad bet kuri corrida gali būti tęsiama tiek laiko, kiek solistas norės ją dainuoti. Žodis “corrido” (tariama – koridu), suformuotas iš veiksmažodžio “correr”, išvertus iš portugalų kalbos reiškia bėgantis, besiveržiantis į priekį, skubantis, tekantis, besivejantis, sekantis paskui…

QUADRAS (tariama – kuadras) – dvejopa sąvoka, į kurią įeina tiek Capoeiros dainos, naudojamos, taip pat kaip corridos, tiek Capoeira Regional rodose ladainhas pakeitusios dainos, taip pat palydimos kiek kitokios melodijos ir ritmikos louvação eilutėmis. Gan plačiai yra paplitusi nuomonė, kad qaurdas, kaip žanrą sukūrė Mestre Bimba. Čia būtent tokių QUADRŲ pavizdys:

Grįžtant prie pirmojo minėto sąvokos "quadras" aiškinimo varianto, galima patikslinti, kad tai kiek turiningesnės ir sudėtingesnės už corridas Capoeiros dainos dažniausiai dainuojamos visos rodos metu, ypač grojant São bento grande da Regional arba Banguela. Nuo corridų skiriasi tuo, kad čia jau choras dainuoja ne vieną nesudėtingą frazę, bet dažniausiai visą ketureiliuką, o solisto dainuojamo teksto tematika labai įvairi, neretai artima ladainhų turiniui, tačiau šiais laikais pasitaiko įvairiausios tematikos. Pvz.:

Yra dar tokių Capoeiros dainų, kurios pagal savo struktūrą, tematiką ir kitas ypatybes neatitinka nei vienos iš išvardintų kategorijų.

Paprastai Capoeiros dainos baigiamos choro dainuojamu priedainiu, nes pats choras negali nutraukti dainos, taigi daina nesibaigia tol, kol solistas nenustoja jos dainuoti